Prosopokratija yra valdymo forma, kurioje piliečiai vykdo valdžią asmeniškai, o ne per atstovus. Ne balsas, atiduotas jų vardu. Ne kadencija, deleguota kam nors kitam. Pati valdžia, asmenyje.
Dvi šaknys, sujungtos pavadinti tai, kas iki šiol neturėjo savo aiškaus vardo.
Graikiškas žodis πρόσωπον (prósopon) reiškia asmenį — veikiantį save, o ne vaidmenį, atliekamą kito vardu. Tai šaknis, slypinti už lotyniško persona, ir ji išlieka naujojoje graikų kalboje posakyje νομικό πρόσωπο, „juridinis asmuo“.
Sujungta su -kratija (iš kratos, valdžia), prosopokratija pažodžiui reiškia asmens valdžią — valdžią, kuri lieka ten, kur yra asmuo, o ne pereina atstovui, veikiančiam jo vietoje.
Šaknis πρόσωπο (asmuo) gali jungtis su labai skirtingomis galūnėmis. Tik viena iš jų apibūdina, ką reiškia šis žodis.
Kultas, sukurtas apie vieną valdovą, garbinamas, kol visi kiti lieka pasyvūs. Asmenybės kultas.
Fiksacija ties lyderio veidu ar įvaizdžiu, o ne tuo, ką jis iš tikrųjų daro. Asmenybės apsėdimas.
Valdžia, paskirstyta kiekvienam piliečiui, asmeniškai, po vieną. Ne vienas išaukštintas asmuo — valdžia, kuri pereina, asmeniškai, per visus.
Prosopokratija yra valdymo forma, kurioje piliečiai vykdo valdžią asmeniškai, o ne per atstovus.
Prosopocracy is a government in which citizens exercise power personally, not through representatives.
Prosopokratija nepakeičia demokratijos — ji užbaigia tai, ko žodis visada siekė.
„Demokratija“ reiškia žmonių valdžią, bet nieko nesako apie tai, kaip ta valdžia vykdoma. Palikta atvira, ši spraga leido žodžiui apimti beveik viską: pilietis, balsuojantis kartą per kelerius metus, kad kas nors kitas valdytų jo vardu, vadinamas demokratija, kaip ir pilietis, valdantis pats, asmeniškai. Prosopokratija įvardija antrąją to pažado pusę — dalį, į kurią demokratija užsimena, bet niekada negarantuoja. Ji nėra demokratijos varžovė; tai mechanizmas, verčiantis žodį reikšti tai, ką jis visada tvirtino reiškiąs.
Atstovaujamosiose sistemose nesėkmė visada turi kur pasislėpti.
„Velnias glūdi detalėse“ tampa pasiteisinimu: kaltė slenka link tolimų technokratų, link sistemos, per sudėtingos, kad už ją atsakytų vienas asmuo. Prosopokratija pašalina šią slėptuvę struktūriškai, o ne morališkai — pilietis, turintis valdžią, ir yra ta detalė. Kitur ieškoti velnio nėra kur.
"Horistics is the apposite and airtight formulation of the differentia of concepts."
«Οριστική είναι η εύστοχη και αεροστεγής διατύπωση της ειδοποιού διαφοράς εννοιών.»
Kiekvieno pasiteisinimo pašalinimas veikia tik tuomet, jei piliečiai gali matyti pakankamai aiškiai, kad gerai valdytų, kai pasiteisinimų nebelieka. Todėl prosopokratijos kertinis akmuo yra Horistics — disciplina, kurią aprašo šis apibrėžimas. Iš piliečio, negalinčio tiksliai apibrėžti laisvės, teisingumo ar korupcijos, negalima tikėtis tikslaus valdžios vykdymo jų atžvilgiu. Prosopokratija reikalauja piliečių, gebančių matyti politiškai; Horistics yra būdas, kaip šis matymas ugdomas.
Horistics kilmė siekia Sokrato apibrėžimų tyrinėjimo metodą — 2030-ieji žymi 2500 metų nuo Sokrato gimimo.
Praktikuoti Horistics →Prosopokratija įvardija, kaip turėtų atrodyti valdžia — vykdoma pačių piliečių, o ne perduota kitiems. ROTA yra konkretus pasiūlymas, kaip tai įgyvendinti praktiškai: piliečiai rotuoja trumpomis pilietinės pareigos kadencijomis, kad valdžia pereitų asmeniškai per visus, ir niekas jos nelaikytų pakankamai ilgai, kad ji nustotų būti jo paties.
Skaityti ROTA pasiūlymą →