Nėra demokratijos ten, kur valdžia metų metus deleguojama išrinktiems pareigūnams — yra tik vyriausybės, kurios pasiskolina šį vardą. Mes kuriame argumentą už tikrą dalyką: valdymą rotacijos būdu, kai kiekvienas pilietis gauna savo eilę ir niekas neišlaiko valdžios pakankamai ilgai, kad ji jį sugadintų.
Balsavimas nusprendžia, kas jus valdo. Tai pats savaime niekada nereiškė, kad valdote save. Rotacijos argumentas remiasi penkiais teiginiais — kiekvienas jų yra priežastis, kodėl rinkimai ir savivalda nėra tas pats.
Jei kas nors valdžią turi neribotą laiką — ar net fiksuotą kelerių metų kadenciją — piliečiai nevaldo. Jie yra valdomi, su pridėtu peržiūros laikotarpiu.
Tą akimirką, kai perduodate savo valdžią atstovui, ji nustoja būti jūsų valdžia veikime. Ji tampa jo sprendimu, vykdomu jūsų vardu — o tai yra kas kita.
Periodiškas rinkimasis, kas jus valdo, nėra tas pats veiksmas kaip valdymas. Vienas yra vartotojo pasirinkimas. Kitas yra tai, ką demokratija turėtų reikšti.
Globos tinklams, ryšiams su rėmėjais ir karjeros paskatoms visiems reikia laiko susiformuoti. Dviejų savaičių pareigose neužtenka nė vienam iš jų sukurti.
Nėra nuolatinės sprendimų priėmėjų klasės. Nėra profesionalių politikų. Nėra nuolatinio pareigų ėjimo. Valdžia praeina per visus, o tada juda toliau.
Klasikinėse Atėnuose dauguma valstybės pareigų nebuvo laimimos rinkimų būdu — jos buvo užpildomos burtų keliu, traukiant iš tinkamų piliečių telkinio. Į rinkimus žiūrėta įtariai, jie buvo skirti daugiausia toms nedaugelio pareigoms, kurioms reikėjo specializuoto įgūdžio, pavyzdžiui, vadovavimo kariuomenei.
Argumentacija buvo tiesioginė: rinkimai linkę palankiau vertinti turtingus, gerai susijusius ir įtikinamus žmones. Burtai niekam nesuteikia pranašumo. Jie buvo laikomi demokratiškesniu mechanizmu — atranka burtais tikrąja prasme buvo pirminė «liaudies valdžios» reikšmė.
Ta senoji apgaulinga pseudodemokratijos sandėra — balsas kas kelerius metus mainais į tai, kad kažkas kitas valdytų tavo vardu — jau atgyveno savo laiką. Jos teisėtumas nusidėvėjo, o teiginys, kad tai galutinė demokratijos forma, bet kokiu atveju niekada neatlaikė patikrinimo. Atėjo Prosopokratijos laikas, kai piliečiai tiesiogiai valdo patys.
Kiekvienas suaugęs pilietis pereina rotaciją paeiliui — abėcėlės tvarka arba pagal skaidrią atsitiktinę tvarką. Niekas neatleidžiamas dėl statuso. Niekas nesikartoja per anksti.
Darbas, šeima, poilsis. Pilietinė pareiga yra rotacija per kalendorių, o ne karjera.
Vietiniai teisėkūros ir biudžeto sprendimai, priimami to, kurio eilė yra, o ne to, kuris labiausiai kampanijavo.
Bendruomenės policijos pareigos rotuojasi taip pat, taikant standartizuotą mokymą, kurį visi piliečiai iš anksto baigia.
Teismo pareiga taip pat rotuojasi — išplečiant prisiekusiųjų principą, jau pažįstamą daugelyje šiuolaikinių teisinių sistemų.
Mes to nepateikiame kaip baigtą planą. Rimta idėja pelno pasitikėjimą įvardydama sunkiausias savo problemas, o ne jas slėpdama.
Standartizuotas, privalomas mokymas prieš kiekvieną rotaciją yra darbinė prielaida — tačiau šio mokymo apimtis ir griežtumas lieka neišspręsti, ir tai yra pati sunkiausia šio modelio dizaino problema.
Burtai turi aiškų istorinį precedentą miesto mastu. Jos plėtimas iki nacionalinio valdymo — ypač klausimuose, reikalaujančiuose tęstinumo, pavyzdžiui, užsienio politikoje — yra atviras dizaino klausimas, o ne išspręstas.
Mes dar neturime perėjimo plano. Pirmasis šio projekto etapas — visuomenės supratimo apie idėją kūrimas — perėjimo planavimas ateis vėliau, įtraukiant daugiau žmonių į jos formavimą.
Tai nėra kandidatas, partija ar balsavimas. Tai argumentas, kuris turi aiškiai pasiekti žmones, kad galėtų kur nors judėti. Jūsų indėlis finansuoja pirmąjį etapą: argumentacijos kūrimą, viešai, atvirai.
Aukos tvarkomos skaidriai — kiekvienas įnašas ir išlaida yra viešai matomi. Jokie fondai neremia jokio kandidato ar partijos.